Armidos kova su tyliais priešais – alergijomis, kurios iššaukia akių sudirgimą.

Dalinuosi ilgamete savo patirtimi ir pacientų pasakojimais tam, kad jie padėtų neviltyje atsidūrusiems žmonėms greičiau rasti kelią į pasveikimą ir raktą į naują gyvenimo kokybę – be vaistų, nuolatinių vizitų pas daktarus, gėdos, nerimo, skausmo, baimės, nežinomybės…

Taigi, šįkart leiskite jums papasakoti Armidos, kurią matote nuotraukoje, istoriją.

53-ejų moteris pas mane keliavo per visą Lietuvą. Naujoje Akmenėje gyvenanti Armida neslėpė, kad baigia nuleisti rankas ieškodama pagalbos. Jos bėdos prasidėjo prieš metus, kai džiuginti turėjusi gauta dovana – ilgalaikis blakstienų priklijavimas – virto tikru pragaru. Jau po dienos Armidos akys tapo jautrios, ašarojo, sudirgo paakių oda. Gydytojai moteriai paskyrė antialerginius vaistus. Bėda, atrodė, atsitraukė. Tačiau tik trumpam – jau po mėnesio akys vėl paraudo, stipriai sutino vokai ir paakiai. Gal tai dėl dulkių, kurių netrūksta darbe – mąstė žemaitė, bet netrukus turėjo pripažinti, kad ne dulkės kaltos dėl jos negalavimo.

Moteriai buvo atlikta gausybė tyrimų. Kai kurie parodė alergiją ramunėlėms, vilnai, o kai kurie net… tarakonams. Bet iš kur jie tvarkingos, smulkų verslą turinčios šeimos moters gyvenime?

Tie tarakonai iš tiesų ėmė dienos švieson lįsti tik gerokai vėliau, kai Armida iš tolimiausio Lietuvos pakraščio atvyko išsitirti į mano kliniką sostinėje. Tarakonais vadinu jos organizmo užslėptas alergines reakcijas į imuninę sistemą naikinančius maisto produktus. Tas alergijas vos per kelias valandas išsiaiškinome iš dešimties mililitrų jos kraujo, kurį laboratorijoje panaudojome Maisto Netoleravimo Testui atlikti.

Jis parodė, kad Armida išties turi tylių priešų – alergijų, kurios slopina imunitetą ir iššaukia akių sudirgimą.

Tikraisiais jos priešais buvo varškė rytais, sūriai užkandžiams, pyragai, kuriais lepinosi kasdien, kava, riešutai…

Po tyrimų, Armidai sudariau individualų mitybos planą, kuriame netrūko žuvų, paukštienos, ryžių, daržovių, vaisių, uogų. Tai buvo pirmasis jos gijimo etapas, užtrukęs vos porą mėnesių.

„Pirmomis dienomis trūko kavos, cukraus, bet dabar net juokas ima prisiminus tas akimirkas, kai gydytojos Tulčinos paskirta dieta atrodė sunkus iššūkis“, – dabar smagiai savo istoriją pasakoja pati moteris.

Kai su ja Vilniuje susitikome antrąjį kartą, Armidos akys švietė, tryško energija ir laime. Permainas ji pradėjo pastebėti pirmosiomis savaitėmis, o su per du mėnesius alergija dingo ir 11 kilogramų, ir ausų niežulys, apie kurį pirmojo susitikimo metu nė neprasitarė. „Aš dabar gyvenu ramybėje“, – šiandien prisipažįsta moteris.

Esame tai, ką mes valgome – šią savo mylimą frazę pakartojau Armidai ir dar sykį noriu pakartoti visiems, kurie šiandien kenčia nuo įvairiausių ligų.

Maiste slypi ir mūsų susirgimai, ir kelias į pagijimą. Tereikia jį rasti ir juo sekti!