„Daktare, man – reumatoidinis artritas?“, – pabrėžė į mano kliniką iš Marijampolės atvykusi 74-erių senjorė Danutė.

„Tai – lėtinė, nuolat progresuojanti uždegiminė sąnarių liga, dažnai pažeidžianti ir kitus organus – raumenis, plaučius, širdį, kraujagysles, odą, nervus ir akis”, – kaip tikra medikė suskubau paaiškinti jai. Ir čia pat susimąsčiau, o kas gi iš tiesų slypi už šios ligos juk geriau už mane žino ji.

Dažnai girdžiu frazę: ši liga – visam gyvenimui. Netiesa! Ponios Danutės istorija tai tik dar kartą patvirtino.

O viskas prasidėjo prieš gerus 30 metų, kai šios moters gyvenimo džiaugsmą aptemdė

sąnarių skausmai, jų sustingimas ir plaštakų tinimas – tai dažniausi reumatoidinio artrito požymiai.

Didelėmis dozėmis kasdien geriami vaistai, deja, negelbėjo – sąnarių skausmai nors ir būdavo numalšinami, tinimas lyg ir praėjo, bet tekdavo griebtis papildomų vaistų. Nuolat vartojami cheminiai preparatai stipriai pakenkė moters skrandžiui – išsivystė refkliusas, tad teko gydyti ir jį.

Tik po daugybės metų, šiuolaikinių technologijų pagalba, ponia Danutė pamatė mano video pasakojimus, kuriais kas savaitę dalinuosi su jumis, mielieji. Vienoje iš transliacijų būtent ir kalbėjome apie reumatoidinį artritą. Tad, galima sakyti, mudvi likimas (arba tiksliau – Facebookas) suvedė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

„Jūs – mano paskutinė viltis“, – tada sakė šiandien jaunatviška energija jau trykštanti Danutė.

Jai atlikome vien tik Maisto netoleravimo testą ir jau per pirmąją savaitę stebėjome neįtikėtinus rezultatus: atsitraukė skausmai, sumažėjo plaštakų patinimas. Ar įsivaizduojate, kokia laiminga tada ji pasijautė?

Šiandien charizmatiška marijampolietė ir pati juokiasi, prisiminusi baimę, kad laikantis jai sudaryto individualaus mitybos plano, gali tekti pabadauti. Nieko panašaus! Testo rezultatai parodė, jog jai galima valgyti keturių rūšių mėsą, žuvį, kruopas, daug daržovių, vaisių. Ji net pasiguodė, kad paskirtų porcijų niekaip neįveikia.

Per du mėnesius pasitaisė ne tik ponios Danutės sveikata, bet ir…. ištirpo 8 kilogramai! O kaip gi su nuosprendžiu, kad jos liga nepagydoma? Kaip su diagnoze, kurią ji girdėjo ilgus dešimtmečius ir kuri reiškė, kad su vaistais teks gyventi visada?

Tai tebuvo įsišakniję mitai!

Po poros mėnesių pavyzdingos mitybos, mano pacientei užsinorėjo pasilepinti rieke duonos su sūriu ir medumi. O kas gi iš mūsų sugeba visą laiką atsispirti nuodėmei? Bet žinote, ką? Tie keli saldūs kąsniai, deja, buvo klaida, nes kaip mat sugrįžo pečių skausmai.

Kartais ir pati pabrėžiu, jog po poros mėnesių galimos „nusidėjimo dienos“. Tačiau kartais tvirčiau save laikyti rankose reikia 3 ir daugiau mėnesių. Taip nutiko ir poniai Danutei, nes jai dar reikėjo atsikratyti bent 5 kilogramų.

Tačiau tai buvo tik mažas parklupimas. Į režimą moteris grįžo greit ir daugiau nė neketino nuodėmiauti. Ji toliau kasdien išgerdavo po porą litrų vandens, pavyzdingai maitinosi. Jos sveikimo procesas truko ilgiau, nes ponia Danutė neturėjo galimybės iš Marijampolės važinėti į sostinę žarnyno valymo ir kitoms detoksikacijos procedūroms.

Vis dėlto rezultato pasiekėme. Užsispyrimo ir tikėjimo dėka. Liga suvaldyta, išvaizda ir sveikata pasitaisė. Vaistų jos gyvenime nebeliko. Liko šviesa, kurią ji dabar kasdien aplinkiniams spinduliuoja iš vidaus.

„Aš tiek metų kentėjau. Jei tik būčiau žinojusi, kad pagalba čia pat, iki tokios stadijos ligos nebūčiau užleidusi“, – atsisveikindama tvirtai mano ranką savojoje suspaudė ponia Danutė. Dar viena pacientė, kuriai pakeisti gyvenimo kokybę padėjo mano sukurta metodika ir suvokimas, kad visos ligos kyla nuo streso: emocinio ir sukelto maisto.