Moteris atvira: tai vyras verslininkas Adolfas Šleževičius jau kurį laiką ieškojo, kaip jai padėti. Rado profesorių Izraelyje, jis skatino Lietuvoje ieškoti ir alternatyvių gydymo būdų. Kad žmonai būtų drąsiau, ponas Adolfas natūralios medicinos centre drauge su ja pasidarė visus tyrimus. Nors sveikata nesiskundžia, taip pat pasiryžo valgyti konkrečiai jam tinkančius produktus. „Nėra žodžių vyrui apibūdinti. Iš tikrųjų taip nebūna — jis toks geras, dėmesingas, dėl mano sveikatos išgyvena labiau už mane“, — pasakoja ponia Janina.
Maždaug pusantro mėnesio pora laikosi sveiko maitinimosi režimo. Poniai Janinai teko atsisakyti visų pieno produktų: pamiršo sūrius, sviestą, mėgtus jogurtus. „Anksčiau ryto neįsivaizdavau be kavos. Turime puikų aparatą — juo verdama kava labai skani. Deja, jos gerti nebegaliu, — ponios Janinos balse negirdėti nusivylimo gaidelės. — Tačiau ir nebereikia: puikiai pailsiu ir esu žvali, nes valgau maistą, kuris man tinka.“ Jos valgiaraštyje dabar iš mėsos gali būti tik kalakutiena ir triušiena, iš žuvų — kefalės ir sterkai. „Galiu valgyti kukurūzų, sorų ir ryžių košes, o grikiai, nors atrodo tokie sveiki, man netinka, — pasakoja ponia Janina. — Adolfas yra visiškai sveikas, tačiau jam negalima ne tik grikių, bet ir ryžių. Mažas pasirinkimas, tačiau maisto tikrai užtenka. Rytą išsiverdame košės. Pirmiau mums reikėdavo kiekvienam po stiklinę sausų kruopų, dabar vienos abiem užtenka. Nesinori daug valgyti. Kiek galima į save kišti?“ Pora visada mėgo žaliąsias salotas, tad specialiai prie jų priprasti nereikėjo. O štai vaisiams ponia Janina buvo gana abejinga. Dabar pasakoja žinanti, kad skrandį pripildyti skirtingų vaisių kokteiliu negerai: vienu metu reikia valgyti vienos rūšies. Taip pat jai nepatariama vartoti produktų, kurių sudėtyje yra mielių, bet tai — ne bėda, nes saldumynai, duonos gaminiai niekada nebuvo mėgstamiausi.
Ponia Janina pasakoja, kad reikia žinoti net kada vandenį gerti: prieš valgį jis nekenkia, o pavalgius vaisių būtina palaukti valandą, po mėsos ar žuvies patiekalų — maždaug tris. Pusantro mėnesio ji nevartoja alkoholio. Negali valgyti vynuogių ir gerti iš jų pagamintų gėrimų: vyno, brendžio, konjako. „Tai „plonybės“, kurių nesunku laikytis — užtenka dviejų trijų dienų įpročiams pasikeisti“, — ponia Janina nesiskundžia, kad įspraustai į maisto pasirinkimo rėmus gyventi būtų pasidarę sunkiau.
Moteris pasakoja, kad juodu su vyru, valgydami suderintą maistą, gesijaučia apsunkę ir, nors neturėjo tokio poreikio, numetė šiek tiek svorio. „Šiandien svėriau 58 kilogramus ir 200 gramų: tiek pat, kiek maždaug prieš trejus metus, kai gyvenome Maskvoje“, — pasakoja bene šešių kilogramų per pusantro mėnesio netekusi moteris. Tačiau ją daug labiau džiugina tai, kad rankų delnai jau švelnūs, nebeskauda ir neerzina: neslepia, jog liga varė į neviltį.Ponia Janina sako savęs nesmerkianti, jei suvalgo ką nors netinkamo pagal nustatytą valgiaraštį. Nors dabar jai nepatariama ragauti bulvių, kai dukra grįžo iš Indijos, abi išsikepė bulvinių blynų, nepagailėjo spirgučių, svogūnų. „Prisikirtome, — juokiasi. — Ir nieko, tik pajutau, kad maistas buvo riebus. Valgymas — malonumas, bet persivalgymas — blogybė. Kiekvienas dalykas — maistas ir vaistas — gydo ir kenkia. Viskas priklauso nuo mąstymo. Po truputį jį keičiu. Nors trims mėnesiams. O paskui pamažu sau leisiu nukrypti. Svarbiausia — nepiktnaudžiauti, o jei ko nors labai norisi, kodėl neparagavus.“
Ponia Janina dažnai šeimininkauja virtuvėje. Pasakoja mėgstanti ruošti maistą dėl to, kad tada žino, ką valgo. „Namuose gamintų patiekalų ir skonis kitoks, jie sveikesni, — aiškina. — Kiekvieną uogytę pati atrenku. Žinau, ką valgome, o svarbiausia, kad viskas būna tikrai be „chemijos“.“ Neseniai ji šventė savo gimtadienį. Ar tą dieną į Šleževičių namus susirinkusiems svečiams buvo patiektos vaišės, atitinkančios sveikos šeimininkų mitybos principus? „Visada ruošiu tai, kas kitiems skanu. Pati taip pat visko paragavau: ir plovo su aviena, vaisiais, ir didžiulio kepto kumpio“, — neslepia.
Šleževičiai ne aklai klauso alternatyvios medicinos specialistų patarimų, o į tai ir patys gilinasi. Skaito knygas, kuriose patariama, kaip išgyti nevartojant vaistų. Pasak ponios Janinos, ypač į sveiką gyvenseną propaguojančią literatūrą paniręs jos vyras. Apskritai jis daug kuo domisi. Porai patinka judėti. Ponia Janina mėgsta plaukioti baseine, sutuoktinis kiekvieną dieną pradeda mankšta treniruokliais ir plaukiojimu.
„Reikia ne tik žiūrėti, ką valgai, bet ir prisižiūrėti, — sako ponia Janina. — Perku ajurvedinius kremus, natūralų muilą be kvapų. O pirmiau rinkdavausi, kad skaniai kvepėtų, kad būtų geros firmos, tačiau to nereikia...“ Ji ir pati ruošia kvapųjį aliejų: jį prisotina patinkančių žolelių ir vienuolika valandų verda ant mažos ugnies, kol ima kvepėti.
„Esu optimistė, — kalba puikiai atrodanti ir gera nuotaika spinduliuojanti moteris. — Stengiuosi nei sau, nei kitiems nekelti rūpesčių. Kam jų reikia? Jei bus blogai, vis tiek reikės išgyventi. Yra taip, kaip yra. Ateina blogesnė diena, bet greitai praeina, o geresnė, norisi, kad truktų ilgiau. Taip ir būna.“
