Visos teisės saugomos. © 2004-2017
Registratūros telefonai:
Vilniuje: +370 5 _2722241
Kaune: +370 37 _223139
Klaipėdoje: +370 61 _218967

Pakeistas gyvenimas

Sunku patikėti, tačiau ne tik liga, bet ir jos gydymas gali pakeisti šeimos gyvenimą. Taip nutiko Vidai Juodvalkienei, kai jos paauglys sūnus Arnas prieš penkerius metus susirgo žvyneline.

Pirmiausia berniuko galvoje atsirado pažeidimų, kurie greitai plito po visą kūną. „Daug žinojau apie šią ligą, nes... pati ja sergu, – pasakoja ponia Vida. – Tiesa, šiuo metu mano liga snaudžia, tačiau daugybę metų ją pažįstu. Tik Arnui buvo kiek kitaip nei man – man bėrimai pažeidė tik kai kurias vietas, o jam nušašo visa galva, paskui pažeidimai persimetė žemyn, kol galiausiai geri du trečdaliai kūno buvo paliesti ligos. Prie odos beveik buvo negalima liestis – ją siaubingai niežėjo, iš galvos byrėdavo pleiskanos. Aišku, kad vaikai mokykloje šaipydavosi iš Arno ir niekas nenorėjo draugauti. Sunku nesergančiam paaiškinti apie ligą“.

Nugara prieš ir po
Ponia Vida sakosi visada žinojusi, jog žvynelinės neįmanoma išgydyti, tik nuslopinti požymius, bet visą laiką ieškojusi galimybių, kaip padėti sūnui. „Per penkerius gydymosi metus naudojome įvairiausias medicinines priemones, ėjom į odos centrą, tepdavome tepaliukais. Jie padėdavo savaitei ar kitai, o paskui viskas prasidėdavo iš naujo. Per draugus suradome stebuklingų papildų, kurie neva irgi turėjo pagelbėti – gal po mėnesio, gal po dviejų, gal po pusės metų. Mums vis žadėjo, žadėjo, o po aštuonių mėnesių pati nutraukiau jų vartojimą. Sužinojau, kad galima nusiųsti į Lenkiją plaukų sruogą ir ją ištyrus būtų sudaryta dieta, kuri padėtų įveikti ligą (visada teoriškai žinojau, kad maistas labai svarbus, tik nemokėjau suderinti teorijos su praktika)“.

Iš Lenkijos ponia Vida gavo knygelę, kurioje buvo surašyta daug gerų nurodymų, tačiau – rusiškai. O kai prireikė suformuluoti konkrečius mitybos principus, ji supratusi, kad pati nesugebėsianti susidoroti su užduotimi. Tuomet kreipėsi į Žvėryno natūralios medicinos centrą. „Ilgai kalbėjausi su daktare Tulčina ir... ja patikėjau. Vasario mėnesį Arnui buvo atliktas maisto netoleravimo testas, gavome labai aiškią dietą, suteikusią vilties. Tada supratau, kad padarysiu viską, ką sakys centro specialistai. Ir nesigailiu, nes mes šiandien esame sveiki. Buvo teorinių abejonių dėl žarnyno valymo, visi turbūt esame juos girdėję, tačiau sąmoningai jas atmečiau ir ryžausi procedūroms. Ir jos padėjo! Kaip barokameros seansai, kurių metu kiekviena ląstelė prisotinama deguonies: per pusmetį jų atlikta gal 30. Arnui jie labai patiko, o apie tai sužinojusi daktarė Tulčina jų padovanojo dar papildomai“.

Šiandien apie Arno ligą primena tik baltos dėmelės: pradėjęs sveikti berniukas nespėjo įdegti saulėje, tačiau laikui bėgant jos turėtų išsilyginti. Net jei pavartojus netinkamo maisto, bėrimų vėl atsiras, ponia Vida žino, ką reikia daryti, kad liga būtų įveikta. Tačiau šiandien Juodvalkių šeima dažniausiai šaiposi iš savo buvusių kaimiškų mitybos tradicijų: valgyti daug, riebiai ir kas pakliuvo.

„Arnas turėjo antsvorio, – prisimena jo mama. – Atėjo į centrą sverdamas 73 kg, o per tą laiką, kol gydėsi, atsikratė dvidešimt trijų. Pirmi dešimt kilogramų tirpte ištirpo per mėnesį. Vadinasi, sistema veikė! Arnas pats iš esmės keitėsi, gerėjo jo nuotaika, darbingumas, jis dabar energingas, keliasi rytą šeštą, bėgioja. Dvidešimt kilogramų numetė ir Arno tėtis – reikėjo matyti, kaip rytais jie varžosi tarpusavyje sverdamiesi! Tiesą sakant, sūnui atsikratyti antsvorio turbūt buvo dar svarbiau nei įveikti žvynelinę. Aš pati maniau, kad negalėsiu maitinti vaiko brokoliais, cukinijomis ir kitais špinatais, bet buvo sunku tik pirmas dienas, kol pati išmokau kitaip gaminti maistą. O šiandien jis pats nebenori nesveiko maisto – limonado, sūrelių, sviesto. Nemanau, kad kada nors grįšime prie senųjų įpročių. Beje, laikydamiesi tokių mitybos principų mes tikrai nebadaujame. Svarbiausia, jog laikomės produktų eiliškumo. Pavyzdžiui, jei kalakutieną valgome šiandien, tai kitąkart ji ant stalo atsiras tik po 3 dienų. Ir taip – kiekvienas produktas. Vandens gerti reikia kuo daugiau, tačiau neužsigeriant maistą, kaip daugelis įpratę, o praėjus bent valandai po valgio arba 15 minučių prieš jį“.

Susisiekite

Naujienų prenumerata

Programa "90 dienų"